Iki Kalėdų liko lygiai 38 dienos.  Nei daug nei mažai, tačiau jau pastebime pirmuosius Kalėdų atgarsius: parduotuvių vitrinose išdygsta eglutės, jau skelbiami Kalėdiniai pasiūlymai, visur po truputį juntama Kalėdų dvasia. Pats metas pradėti pasiruošimą Kalėdų šventei. Pagalvoti apie dovanas,  namų dekoracijas. 
​Nors mūsų komanda specializuojasi vestuvių dekoravime, tačiau Kalėdos mums visiems yra ypatinga ir ne mažau svarbi šventė už vestuves.
Kalėdiniai patarimai kaip būti pilnam kalėdinės dvasios ir kaip sukurti pačią nuostabiausią kalėdinę nuotaiką:
Nusipirkite šiltą, ryškiai raudoną megztinį, kurį vilkėsite tik per Kalėdas.
Nenusiminkite, jei trūksta pinigų. Nusiteikite kūrybiškai. Vėliau įsitikinsite, kad tos Kalėdos, per kurias turėjote mažiausiai pinigų, paliko geriausių prisiminimų.
Kurkite savo šeimos kalėdines tradicijas. Jų laikykitės.
Tegu per šventes jūsų virtuvė pakvimpa gvazdikėliais, apelsinų žievelėmis ir cinamono lazdelėmis.
Kaip patirtis rodo, didžiausias džiaugsmas yra laukimo ir pasiruošimo, tad pradėkime laukti Kalėdų jau dabar ;) neatimkime iš savęs šio džiaugsmo ir nepalikime visko šventiniam maratonui ;)

Labai dažnai sulaukiame pagyros ir pavydo frazių apie tai, kad dirbame svajonių darbe, nes esame kasdien apsuptos gėlių, dekoro elementų, kasdien kuriame pasaką ir džiuginame aplinkinius. Kiekvienas iš mūsų tą pasaką gali susikurti savo namuose. Tiesiog atraskite progą, pasikvieskite draugus ar šeimos narius vakarienei ir nustebinkite kūrybingais ir netradiciniais sprendimais Helovynas tam dar viena puiki proga. Ir visiškai nebūtinai oranžinis ;).

Vestuvių papročiai
​
Laikai, kai jaunavedžių sveikinti susirinkdavo visas kaimas ir dūgzdavo kelias dienas – rodos, seniausiai praėjo. Dainos, šokiai, magiški ritualai, senieji vestuvių papročiai gerokai modifikavosi ir stipriai atitolo nuo jaunosios kartos.

Tačiau beveik visuose Lietuvos regionuose yra išlikę vestuvių papročių elementai: tėvelių palaiminimas įeinant į bažnyčią, jaunavedžių sutikimas su duona ir druska, jaunųjų stalo užsėdimas, kelio užtvėrimas vestuvių palydai, kai kur dar išlikęs jaunosios rūtų vainiko segėjimas, piršlio korimas, jaunosios galvos apdangalo pakeitimas. Nors dabar piršlys vis dažniau nebenori vadintis piršliu ir renkasi liudininko vardą, vis dėl to toks statusas išliko. Siūlyčiau jį vadinti svotu, šis žodis apima daugiau reikšmių nei liudininkas. Piršliu niekas nebenori būti, nes iš jo labai daug reikalaujama. Jis visais laikais turėdavo mokėti už nuotraukas, gėrimus, išpirkti užtvaras.
Daugelis papročių, kurių laikomasi, pusiau tradicinėse vestuvėse, kilmė siekia sovietmetį, t.y. XX a.  Septintąjį dešimtmetį. Tai jaunavedžių kelionė per septynis tiltus, jaunosios nešimas per tiltą, jaunųjų egzaminavimas, namų židinio perdavimas, rūtų vainiko deginimas.

Moderniose vestuvėse atsisakoma senųjų tradicijų ir įvedami nauji, iš vakarų Europos atėję papročiai. Pavyzdžiui po santuokos sakramento, išėjus jauniesiems iš bažnyčios, į dangų paleidžiami balti balandžiai, dvyliktą valandą šaunami fejerverkai, į pamergių būrį metama jaunosios puokštė, į pabrolių būrį jaunosios keliaraištis. Vis populiarėja amerikietiškas svečių susodinimas prie atskirų staliukų, o ne vienas bendras svečių stalas.
​
Kai kuriose vestuvėse senieji lietuvių vestuvių papročiai transformuojasi, kaip pavyzdžiui anksčiau buvęs paprotys jaunuosius apiberti grūdais, dabar meta žiedlapius ar ryžius. Jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus dažnai nuotaka būdavo slepiama. Kamaroje arba tolimesniame kambaryje vyrai ant aukštų karčių iškeldavo 2-3 susiūtas paklodes ir už jų nuvesdavo jaunąją su pamergėmis, kad merginų visiškai nesimatytų. Tuomet piršlys su jaunikiu apžiūrėdavo pamergių ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpažinti nuotaką. Šiandieninėse vestuvėse jaunikiui yra užrišamos akys ir jis stengiasi tarp pulko merginų rasti ir atpažinti savo nuotaką. Tačiau, jei norėtumėte sekti senaisiais papročiais, nuotaką surasti turėtų vienas piršlys arba vyriausias pabrolys. Surasta nuotaka atvedama jaunajam. Prieš važiuojant į bažnyčią, jaunosios motina jaunikiui, visiems pabroliams, piršliui ir muzikantams įteikdavo mažas skareles su rūtos šakele. Tai daryta, kad kelias iki bažnyčios būtų laimingas. Skareles saugodavo kaip vestuvinę dovaną, prisiminimą. Šią tradiciją galima gražiai pritaikyti šiandieninėse vestuvėse. Skareles galima pakeisti nosinėmis. Gražu būtų jas išsiuvinėti rūtos šakele ar jaunųjų (jaunosios) inicialais. Paprastai jaunieji žengia link altoriaus kartu - tai jų bendros gyvenimo kelionės ženklas. Po truputį populiarėja ir amerikietiškas paprotys, kai jaunąją iki altoriaus atveda tėvas ir atiduoda jaunikiui. Tačiau anksčiau jaunieji iki altoriaus ateidavo atskirai, kiekvienas su savo palyda - jaunoji su pamergėmis ir svočia, o jaunasis su pabroliais. Abu pulkai eidavo vienu metu šoninėmis bažnyčios navomis, susikabinę po du arba tris - kiek leisdavo navos plotis. Jei bažnyčia būdavo maža - eidavo viduriniąją nava. Vieną šalia kito jaunuosius pastatydavo svočia. Ji patiesdavo naują baltą rankšluostį arba drobės stuomenį (audinio gabalas užtektinas marškiniams) ir ant jo atvesdavo jaunuosius. Drobės gabalas ar rankšluostis buvo paliekamas kunigui (jei susitepdavo - dovanodavo švarų).