Vestuvių papročiai
Laikai, kai jaunavedžių sveikinti susirinkdavo visas kaimas ir dūgzdavo kelias dienas – rodos, seniausiai praėjo. Dainos, šokiai, magiški ritualai, senieji vestuvių papročiai gerokai modifikavosi ir stipriai atitolo nuo jaunosios kartos.
Tačiau beveik visuose Lietuvos regionuose yra išlikę vestuvių papročių elementai: tėvelių palaiminimas įeinant į bažnyčią, jaunavedžių sutikimas su duona ir druska, jaunųjų stalo užsėdimas, kelio užtvėrimas vestuvių palydai, kai kur dar išlikęs jaunosios rūtų vainiko segėjimas, piršlio korimas, jaunosios galvos apdangalo pakeitimas. Nors dabar piršlys vis dažniau nebenori vadintis piršliu ir renkasi liudininko vardą, vis dėl to toks statusas išliko. Siūlyčiau jį vadinti svotu, šis žodis apima daugiau reikšmių nei liudininkas. Piršliu niekas nebenori būti, nes iš jo labai daug reikalaujama. Jis visais laikais turėdavo mokėti už nuotraukas, gėrimus, išpirkti užtvaras.
Daugelis papročių, kurių laikomasi, pusiau tradicinėse vestuvėse, kilmė siekia sovietmetį, t.y. XX a. Septintąjį dešimtmetį. Tai jaunavedžių kelionė per septynis tiltus, jaunosios nešimas per tiltą, jaunųjų egzaminavimas, namų židinio perdavimas, rūtų vainiko deginimas.
Moderniose vestuvėse atsisakoma senųjų tradicijų ir įvedami nauji, iš vakarų Europos atėję papročiai. Pavyzdžiui po santuokos sakramento, išėjus jauniesiems iš bažnyčios, į dangų paleidžiami balti balandžiai, dvyliktą valandą šaunami fejerverkai, į pamergių būrį metama jaunosios puokštė, į pabrolių būrį jaunosios keliaraištis. Vis populiarėja amerikietiškas svečių susodinimas prie atskirų staliukų, o ne vienas bendras svečių stalas.
Kai kuriose vestuvėse senieji lietuvių vestuvių papročiai transformuojasi, kaip pavyzdžiui anksčiau buvęs paprotys jaunuosius apiberti grūdais, dabar meta žiedlapius ar ryžius. Jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus dažnai nuotaka būdavo slepiama. Kamaroje arba tolimesniame kambaryje vyrai ant aukštų karčių iškeldavo 2-3 susiūtas paklodes ir už jų nuvesdavo jaunąją su pamergėmis, kad merginų visiškai nesimatytų. Tuomet piršlys su jaunikiu apžiūrėdavo pamergių ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpažinti nuotaką. Šiandieninėse vestuvėse jaunikiui yra užrišamos akys ir jis stengiasi tarp pulko merginų rasti ir atpažinti savo nuotaką. Tačiau, jei norėtumėte sekti senaisiais papročiais, nuotaką surasti turėtų vienas piršlys arba vyriausias pabrolys. Surasta nuotaka atvedama jaunajam. Prieš važiuojant į bažnyčią, jaunosios motina jaunikiui, visiems pabroliams, piršliui ir muzikantams įteikdavo mažas skareles su rūtos šakele. Tai daryta, kad kelias iki bažnyčios būtų laimingas. Skareles saugodavo kaip vestuvinę dovaną, prisiminimą. Šią tradiciją galima gražiai pritaikyti šiandieninėse vestuvėse. Skareles galima pakeisti nosinėmis. Gražu būtų jas išsiuvinėti rūtos šakele ar jaunųjų (jaunosios) inicialais. Paprastai jaunieji žengia link altoriaus kartu - tai jų bendros gyvenimo kelionės ženklas. Po truputį populiarėja ir amerikietiškas paprotys, kai jaunąją iki altoriaus atveda tėvas ir atiduoda jaunikiui. Tačiau anksčiau jaunieji iki altoriaus ateidavo atskirai, kiekvienas su savo palyda - jaunoji su pamergėmis ir svočia, o jaunasis su pabroliais. Abu pulkai eidavo vienu metu šoninėmis bažnyčios navomis, susikabinę po du arba tris - kiek leisdavo navos plotis. Jei bažnyčia būdavo maža - eidavo viduriniąją nava. Vieną šalia kito jaunuosius pastatydavo svočia. Ji patiesdavo naują baltą rankšluostį arba drobės stuomenį (audinio gabalas užtektinas marškiniams) ir ant jo atvesdavo jaunuosius. Drobės gabalas ar rankšluostis buvo paliekamas kunigui (jei susitepdavo - dovanodavo švarų).
Laikai, kai jaunavedžių sveikinti susirinkdavo visas kaimas ir dūgzdavo kelias dienas – rodos, seniausiai praėjo. Dainos, šokiai, magiški ritualai, senieji vestuvių papročiai gerokai modifikavosi ir stipriai atitolo nuo jaunosios kartos.
Tačiau beveik visuose Lietuvos regionuose yra išlikę vestuvių papročių elementai: tėvelių palaiminimas įeinant į bažnyčią, jaunavedžių sutikimas su duona ir druska, jaunųjų stalo užsėdimas, kelio užtvėrimas vestuvių palydai, kai kur dar išlikęs jaunosios rūtų vainiko segėjimas, piršlio korimas, jaunosios galvos apdangalo pakeitimas. Nors dabar piršlys vis dažniau nebenori vadintis piršliu ir renkasi liudininko vardą, vis dėl to toks statusas išliko. Siūlyčiau jį vadinti svotu, šis žodis apima daugiau reikšmių nei liudininkas. Piršliu niekas nebenori būti, nes iš jo labai daug reikalaujama. Jis visais laikais turėdavo mokėti už nuotraukas, gėrimus, išpirkti užtvaras.
Daugelis papročių, kurių laikomasi, pusiau tradicinėse vestuvėse, kilmė siekia sovietmetį, t.y. XX a. Septintąjį dešimtmetį. Tai jaunavedžių kelionė per septynis tiltus, jaunosios nešimas per tiltą, jaunųjų egzaminavimas, namų židinio perdavimas, rūtų vainiko deginimas.
Moderniose vestuvėse atsisakoma senųjų tradicijų ir įvedami nauji, iš vakarų Europos atėję papročiai. Pavyzdžiui po santuokos sakramento, išėjus jauniesiems iš bažnyčios, į dangų paleidžiami balti balandžiai, dvyliktą valandą šaunami fejerverkai, į pamergių būrį metama jaunosios puokštė, į pabrolių būrį jaunosios keliaraištis. Vis populiarėja amerikietiškas svečių susodinimas prie atskirų staliukų, o ne vienas bendras svečių stalas.
Kai kuriose vestuvėse senieji lietuvių vestuvių papročiai transformuojasi, kaip pavyzdžiui anksčiau buvęs paprotys jaunuosius apiberti grūdais, dabar meta žiedlapius ar ryžius. Jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus dažnai nuotaka būdavo slepiama. Kamaroje arba tolimesniame kambaryje vyrai ant aukštų karčių iškeldavo 2-3 susiūtas paklodes ir už jų nuvesdavo jaunąją su pamergėmis, kad merginų visiškai nesimatytų. Tuomet piršlys su jaunikiu apžiūrėdavo pamergių ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpažinti nuotaką. Šiandieninėse vestuvėse jaunikiui yra užrišamos akys ir jis stengiasi tarp pulko merginų rasti ir atpažinti savo nuotaką. Tačiau, jei norėtumėte sekti senaisiais papročiais, nuotaką surasti turėtų vienas piršlys arba vyriausias pabrolys. Surasta nuotaka atvedama jaunajam. Prieš važiuojant į bažnyčią, jaunosios motina jaunikiui, visiems pabroliams, piršliui ir muzikantams įteikdavo mažas skareles su rūtos šakele. Tai daryta, kad kelias iki bažnyčios būtų laimingas. Skareles saugodavo kaip vestuvinę dovaną, prisiminimą. Šią tradiciją galima gražiai pritaikyti šiandieninėse vestuvėse. Skareles galima pakeisti nosinėmis. Gražu būtų jas išsiuvinėti rūtos šakele ar jaunųjų (jaunosios) inicialais. Paprastai jaunieji žengia link altoriaus kartu - tai jų bendros gyvenimo kelionės ženklas. Po truputį populiarėja ir amerikietiškas paprotys, kai jaunąją iki altoriaus atveda tėvas ir atiduoda jaunikiui. Tačiau anksčiau jaunieji iki altoriaus ateidavo atskirai, kiekvienas su savo palyda - jaunoji su pamergėmis ir svočia, o jaunasis su pabroliais. Abu pulkai eidavo vienu metu šoninėmis bažnyčios navomis, susikabinę po du arba tris - kiek leisdavo navos plotis. Jei bažnyčia būdavo maža - eidavo viduriniąją nava. Vieną šalia kito jaunuosius pastatydavo svočia. Ji patiesdavo naują baltą rankšluostį arba drobės stuomenį (audinio gabalas užtektinas marškiniams) ir ant jo atvesdavo jaunuosius. Drobės gabalas ar rankšluostis buvo paliekamas kunigui (jei susitepdavo - dovanodavo švarų).
RSS Feed
