Romantikai gali džiūgauti. Regis, antra puselė išties egzistuoja. Bent jau taip atrodo susipažinus su auksines vestuves atšventusiais Aldona ir Robertu. Lygiai po 50 bendro gyvenimo metų ir išbandymų jie priėmė bažnytinius įžadus.
Anuomet meilę vienas kitam prisiekė civilinės metrikacijos skyriuje, o prieš pusę amžiaus duotus santuokos įžadus atvirai ir laisvai stebint būriui artimųjų pasižadėjo vienas kitam prieš Dievą. Santuokos ceremonijoje ne vienas nubraukė ašarą, nes matyti tikrą, laiko patikrintą priesaiką yra iš tiesų kažkas nepaprasto.
Meilė paprastai prasideda nuo stipraus įsimylėjimo. Būtent tokių santuokų liudininkais dažnai tampa mūsų komanda. Tačiau kaip mažas vaikas dar nėra visavertis žmogus, taip pat ir įsimylėjimas dar nėra tikra meilė. Ji turi užaugti, pereiti daug raidos etapų. Reikia daug kantrybės ir pastangų, kol kitas žmogus tikrai įauga į širdį, kol vietoj dviejų puselių atsiranda pilnatvė. Kiekviena meilė tai tarsi kelias.
Pora ir po 50-ies drauge praleistų metų tokia pat nuostabi kaip jaunystėje. Gražiai sutariant bendras gyvenimas prabėgo lyg viena diena: čia tik susipažinome, o čia jau auksinės vestuvės. Jie ne tik pragyveno kartu po vienu stogu, bet sugebėjo išsaugoti ir sustiprinti meilę ir pagarbą vienas kitam.
Mūsų komanda, turėjo galimybę įsitikinti, kad tikra meilė ir tikra santuoka iš tiesų egzistuoja ;). Negalėjome nuleisti akių nuo jaunųjų ir stebėjome juos su begaliniu susižavėjimu ir pagarba bei džiaugsmu. Jaudinosi abu lyg ką tik susitikę, bet akyse žibėjo patirtis ir ramybė. Auksinės vestuvės, tai nepaprasta šventė, nes švenčiame jau pavykusią santuoką, o ne tik tikėjima, kad jo tokia bus.
RSS Feed
